Pagaliau laiminga..

Kaip ir žadėjau dalinuosi savo istorija… ir kodėl jaučiuosi laiminga… Net ne laiminga, bet jaučiu tą išsvajotą vidinę ramybę.. Guliu sau ant hamako ir skaičiuoju žvaigždes.. Jos šiąnakt tokios ryškios.. Ir Dejavu… Aš čia jau buvau..

Labai bijojau grįžti į Bali.. Kodėl? Todėl, kad bijojau.. ir labai aiškiai sau tai pripažinau.. Nebėgau nuo baimės, o ją tyrinėjau.. Jei sekate mane žinote, kad šie metai man buvo labai sunkūs emociškai.. Jau seniai ieškau to tikrumo.. bet per šiuos metus jis man atvėrė naują sluoksnį.. Kaip priimti kitą, kai jis tave skaudina.. Kaip priimti kitą, kai nuolatos pyksties.. Kaip priimti kitokį gyvenimą, kuris toli gražu nuo lietuviškos kasdienybės..Kaip priimti save, jei nepatinki sau toks, kur esi… priimti savyje kitą žmogų.. Kartais atsistodavau, bet ir vėl nugriūdavau į aukos poziciją.. ir kas svarbiausia, jog būnant auka, nors ir skauda… bet kartu ir malonu.. Labai sunku iš jos išlipti.. Dabar puikiai suprantu visus tuos žmonės, kurie pradžioje būdavo visiški informacijos rinkėjai… vėliau radę kryptį į ją pasineria, o vėliau pradeda aiškinti kitiems “KAIP TURI BŪTI“. Aš tiek taisyklių žinojau savo galvoje, jog man sunku buvo matyti tą gyvenimą aplinkui.. Ir jog pati nevisada būnų tose taisyklėse.. Toks vidinis konfliktas su savimi ir su išore..

Visi ieškome atsakymo, kaip rasti savo kelią, kaip rasti mėgiamą veiklą, kaip būti laimingu… Bet nėra atsakymo.. Yra daug teorijos.. Vaikščiodami per seminarus, klausydami mokytojų, skaitydami knygas susirinksite informaciją… ir iš jos gausybės susiklijuosite savo receptą.
Jei dar ieškote savo kelio ar laimės – nebeieškokite, jis pats jus susiras.. Jūs tiesiog darykite, tai ką sako jūsų balsas viduje.. Sako eiti miegoti? Tą ir darykit… Sako paskambiti? SKAMBINKIT. Tas balsas ateina ne be reikalo… Daug žmonių per šiuos mėn. iš manęs sulaukė žinučių, skambučių.. Keistų.. Bet aš nebeslopinau, o padariau.. Taip atsiveria nauji keliai.. Padaryk žingsnį ir matysi jau žingsniu toliau į priekį.. Jautiesi įstrigęs? Pradėk klausyti, ką turi daryti.. Nebeklausyk youtubo, bet paklausk savęs.. Taip nustosi atitolinti savo “laimės dieną“, o pradėsi ją jausti šiandien. Prisimk atsakomybę, jog tik tu žinai atsakymą ir niekas tau nepasakys, ką turi daryti.

Grįžus į Bali priimiau sprendimą, mokytis džaugtis.. Man atsibodo ieškoti to jausmo.. Nes papraščiausiai tiek įsijauti į ieškojimą, jog nebelieka vietos atradimui.. Kai visa tai paleidau.. manyje atėjo ramybė.. Jausmas savęs.. Ramybė, kurią nežinojau kur padėti..
Lietuvoje būnant man lengva nuo jos pabėgti.. O čia.. namų tvarkyti nereikia, lapų šluoti nereikia, maisto gaminti nereikia.. Atrodo rojus.. Kartais dingsa elektra.. nėra kuo užimti proto.. Tada pradeda galva skaudėti nuo paprasčiausių klausimų “ Ką nori valgyti?“.. ir nerandi atsakymo.. Atrodo, jog galėčiau maitintis tik kavos puodeliu, kokoso vandeniu ir pora avokadų per dieną.. Ir pradedi nesąmoningai save bausti už tai.. Kankinti.. ir vėl pasimiršta ramybės būsena.. Ir vėl stebiu.. koks ten suprogramuotas mano galvoje mechanizmas yra.. ir kaip reikia jį stebėti.. jis vistiek randa už ką save nusibausti..

Per šį mėnesį aplink mane matau vyksta daug “uraganų“, bet manęs emociškai tai nebeįtraukia.. Aš jaučiuosi tokia rami viduje, jog atrodo tas uragano vėjas man net plaukų nebesuvelia.. Situacijos kartojasi identiškai kaip praeitais metais.. Tik mano reakcija pasikeitė.. Nebėra aukos..

Kas juokingiausia, jog per visus metus gyvenant Balyje manęs nei karto neapvogė ir neapgavo.. Dabar per dvi savaites kartą valytoja pavogė pinigus.. Kokia buvo mano reakcija? Pradėjau save kaltinti, jog išleidau ir neatsimenu.. 🙂 Bet stop stop… Jau po poros dienų pavogti pinigai grįžo.. o valytoja pasikeitėm..
Kitą savaitę pagalvojau, jog reikia pasikeisti pinigų ir sustojau ne autorizuotoje keitykloje, o pakelėje.. Perskaičiavome pinigus nu 10 kart kaip minimum.. Bet namo grįžau vistiek su 60 eur mažiau.. 🙂 Ir vėl save kaltinti pradedu, kam ten sustojau, jog žinau – nepatikima… ir vėl sakau stop. Užteks save bausti dėl visko..

Pamoka, jog apvogiu pati save… Mane kviečia eiti mėgautis gyvenimu.. Bet aš save laikau “ turiu dirbti, turiu tąą.. turiu aną“.. Bet ne.. nieko aš “neturiu“.. Aš niekada negalėsiu duoti kitam, jei pati būsiu išsisėmus.. Pirmiausia pasikraunu pati.. Tada galiu dalintis…
Todėl pirmiausia dieną dabar pradedu nuo laiko sau, su savimi… O tik paskiau atiduodu savo laiką, mintis, žodžius.. kitiems..


Prisiminkite save šiuo nuostabiu Kalėdiniu laikotarpiu, kai taip norisi daryti gerą kitiems… padarykite gera ir sau 🙂 ♥

Jei norite daugiau pamatyti mano nuotraukų iš kelionių, jas galite rasti mano instagram’e : godakup

JEI KYLA KLAUSIMŲ, AR REIKIA PATARIMO, LAUKSIU JŪSŲ LAIŠKŲ 



Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s