Nauji horizontai

Antra valanda nakties pabundu nuo savo, o gal ir ne savo minčių… Todėl jomis ir dalinuosi… 🙂  Kas mane pažįsta žino, jog užsistovėti vienoje vietoje man yra kančia, nes nebeturiu energijos ir vienintelis noras belieka tik miegas, kurio niekada nebūna per daug. Vieną dieną tiesiog, ateina pojūtis, kad turiu kažkur keliauti, o kur dažniausiai nežinau… Tada prasideda sunkiausios dienos, kai daužai galvą į sieną, o  šviesos kaip nėra taip nėra. Daug kas klausia manęs, kodėl pasirenku kažkokias keistas ir negirdėtas salas, bet aš jų nepasirenku,  tai paprasčiausiai jaučiu. Galiu pasirinkti nuostabių vietų, bet nėra vidinio vedimo į jas, kažkas stabdo. Dabar, tokiais momentais, taikau jau tapusia auksine fraze “Priimu ir paleidžiu“, kai dingsta įtampa, ateina atsakymas.. 🙂

Korfu sala buvo vienas iš tų momentų… Visi čia aplanko senamiestį ar didesnius miestus, o man kažkodėl prilipo mažas kurortinis miestelis Paleokastritsa, kupinas turistų. Kodėl? Logiškai tikrai negaliu paaiškinti, nes niekad nesirinkčiau tokios vietos. Bet kaip visada nuojauta atveda ten kur reikia išmokti pamokas… Vieną iš jų jau dalinausi su Jumis. O jų būna begalės.. Per keliones aš susipažįstu su savimi, atrandu savo naujus horizontus… 🙂

1388540Skrendant į Korfu neturėjau atgalinio bilieto, nežinojau kiek noriu pabūti. Ir tai yra vienas geriausių dalykų man… jog galiu mėgautis laiku ir vieta… Viską ištyrinėjus vėl aplankė man jau pažįstamas jausmas, jog turiu kažkur važiuoti, o kur nežinau… Tris dienas kankinausi, KUR??? O paskui lyg iš giedro dangaus nukrito pasiūlymas Paxo sala.. Tik išgirdus supratau, jog O TAIP.. AČIŪ. Pora valandų autobusu iki uosto, dar pora keltu ir aš jau čia. 🙂 Atvykus supratau, jog tai TIKRAI maža sala, uoste stovi vienas “kioskas“ ir dar keletas taxi.. Paskambinu vyrui, kuris turi mane pasitikti, jis pasako, jog atvažiuos jo sesuo.. Na ir ką Jūs manot, už dviejų minučių atvažiuoja 50 metų moteris Olga, su grafiti išpaišyta mašina, mojuodama pro langą. Jau tada supratau, jog bus linksma… 🙂  Žemėlapyje atrodė, jog mano namai bus centimetras iki jūros… Bet tas centimetras veda aplink aukštai į kalną.. Bet vaizdas… PASAKA 🙂 Galvoju AČIŪ kažkam, kas mane čia atvedė.. Tik paskui supratau, jog esu atskirta nuo viso miesto ir iki jo 2km pėsčiomis (daugiau jokio transporto nėra), kurių man taip ir neteko niekada nueiti, viso buvimo čia metu..

IMG_7056

Kitą rytą Olgos dukra, mano vienmetė, supažindino mane su savo draugais… O tada supratau, jog atsidūriau Narnijoje.. Tiek nuostabių žmonių! Su jais ištyrinėjau salą nuo 30metrų  po vandeniu iki aukštų kalnų.. Dar kartą įsitikinau, jog geriausias būdas pažinti vietą yra vietinių akimis. Čia visi įsimylėją šią Paxo salą, jiems gera ten kur yra! (žinoma, žiemos sezonu dauguma išvyksa į Atėnus.)

IMG_7109

Kokią pamoką gavau čia? Ogi PAPRAŠYTI ir pasitikėti, leisti, jog manimi pasirūpintų.

Kadangi gyvenau aukštai kalnuose, visada turėdavau prašyti, kad kažkas man suorganizuotų transportą.. Visada atsirasdavo, kas pasisiūlydavo, bet esmė tame, kad man iš vaikystės pradėdavo lysti tiek daug baimių “būk atsargi“, “nepasitikėk nepažįstamais“.. Vien nuo žinių atrodo, jog įsėdus į mašiną su nepažįstamu žmogumi, nieko gero nelauk, dar plius naktį! Žodžiu, valytis buvo ką 🙂 Kas keisčiausia, beveik visi “vairuotojai“ buvo su tokiomis Wow praeities istorijomis ir buvo patys laimingiausi žmonės, net dėkodavo, kad aš jais pasitikiu!

Kai visą tai išsivaliau sutikau dar vieną ypatingą žmogų! Žinot tą jausmą, kai per pora dienų žmogus tampa artimesnis, nei kiti per visą gyvenimą? Taigi, atradau čia nuostabią sielą. Čia žmonės buvo laimigi, jog galėdavo ryte atvežti šaltos kavos ir mėgautis nuostabiu vaizdu atsiveriančiu iš mano namų..  aš pati laimingiausia, kad visata dovanojo dar vieną nuostabią kelionę į save… 🙂

IMG_7327

Jei norite daugiau pamatyti mano nuotraukų iš kelionių, jas galite rasti mano instagram’e : godakup

Jei kyla klausimų, ar reikia patarimo, lauksiu Jūsų laiškų 🙂